Mažai kam skelbiuosi dirbanti Vilkės ūkyje, nebent paklausia. Tada įkvėpimo pilna krūtine stabdau besiveržiantį srautą, kad ko per daug nenupasakot… O dirbu Vilkės ūkyje jau dvejus metus. Iš vienos pusės tas JAU jaučiasi kaip vidinių sistemų pažinojimas, gebėjimas pribėgt ir pagelbėt, jei kam ko prireikia. Iš kitos pusės man tai DAR TIK dvejetas metų. Matau save šitoj giliaprasmėj vietoj dirbant dar bent penkerius ar dešimtį metų į priekį, nors taip toli daugiau nelabai man kas besimato.
Karmiškai man pasisekė kaip ir su kitomis darbovietėmis: puikus kolektyvas, artima savo pasaulio matymu ir suvokimu vadovė, permatanti mane kiaurai ir žinanti, kur geriausia mane padėti (net ir tada, kai pati savęs taip nematau). Juntu, kaip nepatiriu pilnutinio išsipildymo, nes ūkyje nuolat daug darbų, nesibaigiantis sąrašas tik pildosi ir tęsiasi iki tolimųjų horizontų, o rankų, kurios gebėtų tuos darbus nudirbti, apmaudžiai maža.
Visgi matau didelę prasmę, kuri nuolat auga stebint darbuotojų paieškas, pasiklydusius klientus ir deficitines TIKRAS daržoves. Deficitinėm vadinu ne tik dėl to, kad tokių ūkių kaip Vilkės – vienetai, bet ir dėl gamtos, kurioje vykstantys negrįžtami kismai tiesiogiai pasiglemžia tokių daržovių derlius. Kitąsyk rodos pritrūksta žodžių perteikti tai vertei, kuri auga gamtinės žemdirbystės (t.y. chemijos nemačiusiose) lysvėse, Babrauninkų kaimo laukuose ir šiltnamiuose.
Tikro maisto ragavęs liežuvis žino, kokio skonio turi būti daržovė. O kaip per atstumą suteikti tą degustaciją? Kaip perteikti tą kvapą, spalvą ir gėrį, kuriuo žmogaus jusles prisotina Vilkės ūkio gėrybės?
Gal todėl taip ilgai nešiojuosi šį pasidalinimą. Nes tai, kame gyvenu ir ką valgau, yra didelis turtas, gausos ir susibalansavimo garantas.
Jei būtų mano valia, Vilkei nereiktų nė galvoti apie reklamą. Žodis plistų skardžiai ir aidėtų žmonių širdyse atsidarant kassavaitinius gėrybių krepšelius iš Dusios ežero apylinkių. Bėda pasaulio susiskaldyme. Žmogus žmogui – žvėris. Pamenu, tik įstojus į gimnaziją šitą išgirdau ir pakraupau: ar tikrai jau mes tokie atitolę ir svetimi, kad net atvirai švietimo įstaigoj vienas kitam vadinamės negailestingais plėšrūnais pačia tamsiausia prasme? Matomai taip ir yra. Žmogui žmogų sutikt, atpažint ir užmegzti ryšį, pasidalinti šiluma ir tuo, kas iš tiesų į sveikatą, yra praktiškai misija neįmanoma. Pati kartais pajuntu, kaip pasaulis pastūmėja tokian elgesin. Tada noris susigūžti ir pralaukti šitus gūdžius laikus viliantis, kad gerieji ateis savaime ir pripildys gerumu. Bet jei neprisidėsiu prie jau esamo gerumo, kaip aš pati išgyvensiu?
Turiu tokią, sakykim, dovaną kartais pramatyt daugiau, nei matosi plika akimi. Žiūriu į Vilkės ūkio gėrybes ir matau tą tyrą auksinį spindėjimą, kuriuo pripildyti daržovių krepšeliai. Vis svarstau, kodėl įvairios institucijos taip linkusios riboti, statyti įvairius pančius ar spęsti spąstus siekiančiam išaugti gamtiniam ūkininkavimui. Matomai blogis užjunta konkurenciją ir nenori užleisti per daug erdvės, puola ginti ir susidoroti. O jei į vieną vietą sueitų visi, kas supranta Vilkės ūkio misiją, kiek mūsų būtų?
Pamenu savo svarstymą užsisakyti Vilkės krepšelį, kai dar trankiausi tarp Kauno ir Vilniaus. Dabar suprantu, kas tuo metu mane sustabdė: žinojau, kad jei paragausiu, kelio atgal nebebus. Jei užsisakysiu vieną krepšelį, nebegalėsiu be jo gyventi, nes tokio gėrio kitur nerasiu. Sąmoningai tuomet Vilkės ūkio gėrybes atidėjau vėlesniam laikui, ir dabar jame gyvendama turiu patį didžiausią turtą – galiu prisidėti prie Vilkės ūkio egzistavimo. Po darbo grįždama namo vis svarstau, ką dar galėčiau padaryti, kaip dar galėčiau prisidėti…pasiunčiu mintis ir linkėjimus, kartais maldas ir laiminimus nuostabiai savo darbovietei ir kupina dėkingumo skanauju parsivežtas gėrybes. Ir labai džiaugiuosi, kad pagaliau Vilkės ūkis parduoda ir įvairias daržoves negražuoles, kurias anksčiau taip sopėdavo matyti komposto krūvoj.
Čia ta vieta, kur galima užsisakyti einamuoju laiku Vilkės ūkyje esamų gėrybių: www.gamtinisdarzas.lt
Taip norėtųsi palinkėti ir pasiųsti kiekvienam Lietuvos žmogui, kiek mūsų bebūtų, atrasti ir suprasti Vilkės ūkio gardumynų suteikiamą gerumą ir sveikatingumą. Ir palinkėti išdrįsti paragauti to tikro, seniai pamiršto, o gal dar niekad šiam gyvenime neragauto gardumo, skalsumo ir sotumo. Ir net jei paragavus pasieks suvokimas, kad bus sunku be to gyventi, tai tepasiekia žinia: Vilkėd ūkio gėrybių galima gauti viso sezono metu. Ir nebereiks sukti galvos, kaip kūną, sielą ir dvasią prisotinti tuo, ko kasdienoje šitaip stinga – paprasto Tikrumo.